Aš esu įsitikinusi, kad kiekvienas, absoliučiai kiekvienas žmogus yra kūrybiškas. Kiekvienas žmogus yra meninkas. Tačiau daugelis mūsų, meninkų, esame neišgiję nuo dar vaikystėje įdiegtų ir visuomenėje paplitusių, baimę skatinančių įsitikinimų. Šie įsitikinimai yra universalūs, paplitę ne tik Lietuvoje, bet ir viso pasaulio dabartinėje visuomenėje. Jų pagrindas - baimė. Stipri ir dažniausiai nepagrįsta baimė. Baimė pradėti, baimė užbaigti ir baimė paviešinti savo darbus, o tuo labiau - klaidas. Mūsų šiuolaikinis žmogus yra išsivysęs per šimtus tūkstančių metų, dėl labai išugdyto sugebėjimo apsaugoti save ir kitus. Baimė, tai emocija atėjusi iš primityviųjų amžių, kuri mums padėjo išgyventi sunkiose, pavojų keliančiose sąlygose. Baimė, mūsų kūne sukuria įvairias chemines reakcijas, kurios mus padaro atidžiais, įsitempusiais ir kupinais energijos. Tai yra puiki emocija, jei esi miške ir pamatai link tavęs artėjantį plėšiką. Tavo kūne sukyla adrenalinas, tu įgauni jėgos ir gali pabėgti, pasislėpti ar susidoroti su juo. Tačiau, kasdieniniame gyvenime baimė mus gali sunaikinti, suluošinti ir visiškai suparalyžiuoti.

O kaip susijęs menas su baime? Na, daugelis mūsų užaugo su tokiomis frazėmis kaip: “Pinigai ant medžių neaauga”, “Norint būti meninku, turi būti turtingas”, “Cha, kas čia per nesąmonė, ir aš taip galėčiau nupiešti/padainuoti/pašokti, kas jis/ji per meninkas/ė”. Tokių pamokymų ir pasakymų mes buvome ir kartais esame apsupti. Tokie pasakymai dažnai girdimi kuria mūsų įsitikinimus apie mūsų visuomenę ir ateitį. Tokie pasakymai kuria baimės jausmą, kad meninkais gali būtų tik ypatingi, išrinktieji, o paprastiems mirtingiesiems teks visą likusį gyvenimą dirbti nuobodų ir jų netenkinantį darbą. Norėtųsi tokias idėjas ir mintis palikti Frydricho Nyčės laikams XIX-XX amžiuje, tačiau jo mąstysena vis dar persekioja mus. “Na, menu galėsi užsiimti grįžęs/usi iš ofiso” - bando argumentauti visuomenė, kuriai paranku turėti pervargusius ir nuolankius darbuotojus. Tačiau dažniausiai, realybė yra tokia, jog turint tavo sielą išsunkiantį darbą, grįžęs esi tiek pervargęs ir atidavęs savęs, kad nei teptuko, nei rašiklio, nei jėgų, nei idėjų jau nebeturi. Tačiau, baimė kažką keisti, o ypač baimė, bandant keistis būti išjuoktam, yra luošinanti, net pačius stipriausius. Kažkodėl, mūsų visuomenė turi tokį keistą, tačiau visą kūną užvaldantį įsitikinimą, kad nieko nėra blogiau už buvimą išjuoktam. Viena iš labiausiai paplitusių baimių dabartinėje visuomenėje yra gėdos baimė. Baimė, būti atstumtu, išjuoktu ir paliktu artimųjų ir draugų. Tai yra neracionali baimė, nes žmogus logiškai supranta, kad greičiausiai nebus atstumtas draugų ir artimųjų jeigu jo idėjai nepasiseks ir jo kuriamas projektas bus neįgyvendintas. Ir vis dėlto, iš pasąmonės atėję įsitikinimai sustabdo labai didelę visuomenės dalį nuo bandymo pradėti kažką naujo.

Teksto pradžioje rašiau, kad meninkas yra kiekvienas. Kiekvieno žmogaus gyslose teka idėjos gyventi, daryti ir kurti kitaip, negu matome aplink mus supančiame pasaulyje. Idėja perorganizuoti prieskonių spintelę yra mažytė meno išraiška, idėja nusipirkti sau gėlių - taip pat. Meninkais neturėtų būti vadinami tik dailininkai ar poetai, bet ir matematikai, informatikai ir inžinieriai. Menas gali turėti labai platų apibrėžimą, tačiau man - menas ir savęs išreiškimas yra veiksmas, kuris yra atliekamas gavus idėją. Trys žmonės, skirtinguose pasaulio kampeliuose gali gauti tą pačią mintį ir ją interpretuoti visiškai skirtingai. Galbūt, vienas - sukurs mobiliąją programėlę, kuri išreikš jo gautą idėją, kitas parašys apie tai dainą ar poemą, o trečias į ją nekreips dėmesio ir tą idėją palaidos savo pasąmonėje. Ši esė ir yra skirta būtent tam trečiajam asmeniui. Aš manau, kad daugelis mūsų didžiąją gyvenimo dalį būtent ir priklauso tai trečiai kategorijai. Prausiantis duše gauname įdėją, kad norėtumėm pabandyti pasigaminti savo muilo. Tačiau už poros minučių pagalvojame: “Ai, juk tiek tekainuoja, aš geriau nusipirksiu”, ir idėja žūsta, būna palaidota idėjų požemiuose. Kitą dieną, “skrolindami” po telefono programėlę susinerviname dėl labai prasto programėlės dizaino ir pagalvojame: “Galėčiau parašyti geresnį jos kodą ir sukurti geriau”, bet tada numetame šią mintį į šoną ir toliau žiūrime Netfliksą. Daugelio žmonių tipiška diena susideda iš idėjų žudymo, dėl nepasitikėjimo savimi, visuomenės programavimo, baimės, kad nieko gero neišeis ir mąstymo, kad tai - tik laiko švaistymas.

Tiesa tokia, ganėtinai paradoksinė, kad laikas kaip tik bus iššvaistomas, nesiklausant savo idėjų. Metai eis ir praeis, žmonės turbūt vis tiek apkalbės (nes patys neturi daugiau ką veikti), o tu - gyvensi gyvenimą, kuriuo pats būsi nepatenkintas nežinodamas kodėl. Kaltinsi kitus, kaltinsi aplinką, valdžią, ekonomiką, kaimynus, o ypač tuos, kurie kažką bando. Tuos, kuriems nepasiseka. Tuos, kurie viešai, netyčiom apsikvailina. Kaltinsi juos, nes viduje eržės pavydas pabandyti ir padaryti geriau. Kaltinsi, nes kai sueis šešiasdešim jausiesi jau pavėlavęs pradėti (kol gyvas, kol kvėpuoji, niekada nevėlu). O kaip tai pakeisti? Kaip leisti savo idėjoms kvėpuoti? Mano manymu, idėja, tai vaikas, kuris yra šiek tiek kaprizingas, šiek tiek neracionalus ir nepaprastai lengvai išgąsdinamas. Suluošintas meninkas gavęs idėją, kad nori kurti filmus nusipirks geriasią ir brangiausią techniką, geriausias kameras ir prožektorius, tik tam, kad pasinaudotų šiais reikmenim kelis mėnesius, o po to mestų juos į šoną. Suluošintas meninkas (kaprizingas vaikas) įtikins tave, kad jam reikia geriausio kompiuterio, kad galėtų programuoti žaidimus, nors dar nėra išleidęs nei vieno.

Suoluošintam meninkui (kaprizingam vaikui) reikia sveikų ribų ir mažų tikslų, kad idėja galėtų vystytis. Dažnas kuris, užsibrėžia neįgyvendinimus tiklsus, kuria nerealias fantazijas, kad šis projektas jam atneš milijonus, šis parašytas straipsnis dabar jam atvers duris į geriausias leidyklas, ar šis grandioziškas filmas, kuriam nėra biudžeto, leis jam būti pastebėtam garsiausių režisierių. O šių idėjų potencialas išgąsdina vaiką, kurį reikia visais įmanomais būdais apsaugoti. Didelių planų išsikėlimas, be jokių mažų, bet įgyvendinamų tikslų - tai lengviausias būdas numesti rankas į šoną ir pasakyti: “Nieko čia man nesigavo ir nesigaus”. Yra daug lengviau fantazuoti apie kažką labai didelio, nei pasikelti iš sofos ir pasakyti sau: “Kiekvieną dieną, pradedant šiandien, aš skirsiu pusvalandį savo laiko rašymui, piešimui, fotografavimui, filmų kūrimui, siuvimui, programėlės dizaino kūrybai, o svarbiausia SAU ir savo kūrybiškumui”. Diena iš dienos, šis pusvalandis tavo idėjas užaugins iš mažų ir kaprizingų vaikų, į brandžius suaugusiuosius, kuriais norisi didžiuotis.

P.S. Daugelis šių idėjų man kilo jau antrą kartą skaitant Julia Cameron knygą “The Artist’s Way”, lietuviškai “Kūrėjo kelias”, todėl jeigu esė patiko, labai rekomenduoju šią knygą paskaityti ir jums.